+370-670-59669 info@naprotechnologija.lt

Indrę ir Igną kalbina Krikščioniškųjų gimdymo namų psichologė Sigita Valevičienė.

Atrodo, visi gimdymo namai džiūgavo ir bruzdėjo, kai moteris pagimdė taip ilgai lauktą vaikelį. Nubėgusi į palatą, radau du nuostabius, laimės nušviestus žmones ir jų mažąjį stebuklą, ramiai miegantį ir sapnuojantį. Belaukdama mažylio, ši šeima nukeliavo ilgą kelią, kuris buvo pilnas atradimų – Dievo, vienas kito, gyvenimo prasmės, nuolankumo, išminties. Norisi šia istorija pasidalinti, kad ji galėtų įkvėpti, nukreipti ir kitas, panašioje kelionėje esančias poras.

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Gal pradėkime nuo pradžių – kaip sužinojote, jog negalite turėti vaikų?

Indrė: Viskas prasidėjo nuo vestuvių. Kaip tik suėjo septyneri metai, kai esame susituokę. Iš pradžių labai neskubėjome – abu mokėmės. Po dvejų metų, baigę mokslus, pradėjome galvoti apie vaikelį ir tikėjomės, kad viskas vyks natūraliai ir sklandžiai, kaip visiems. Iš tiesų, gražiai susirežisavome gyvenimą ir turėjome savo planą, kaip viskas turi vykti: vestuvės, pabaigti mokslai, tada – vaikelis. Tik dabar suprantame, kad iš tiesų nereikia tiek daug planuoti gyvenime, o daugiau atsiduoti tam, kas vyksta. Pirmąkart pastojus mūsų iliuzijos sudužo – nuėję pas gydytoją sužinojom, jog ne viskas gerai. Pirmasis iš trijų persileidimų buvo labai didelis šokas mums abiem. Tai apvertė gyvenimą, pasikeitė vertybės.

Kaip ši patirtis pakeitė jūsų vertybes?

Indrė: Matyt, Dievas sudėliojo jau tokį planą. Mes buvome visada tikintys, bet vienaip ar kitaip svarbiausia būdavo šeima ar darbas. O po šios patirties svarbiausia tapo santykis su Dievu. Tai buvo lyg naujas sugrįžimas į Bažnyčią ir Dievo ieškojimas.

Ignas: Mums tuo metu daug aplinkybių susidėjo – ir iš darbinės pusės, ir iš finansinės. Atėjo supratimas, kad gali turėti darbą, visokių gyvenimiškų gėrių prikaupti, bet gyvybės ir mirties rato nesuvaldysi. Pajutome, jog savo gyvenimo esminių įvykių nekontroliuojame.

Toks jausmas, kad tame skausme ir nelaimėje su Dievu atsirado ir prasmė?

Ignas: Mes dabar sakome, kad visos tos sunkios situacijos buvo patys geriausi mūsų gyvenimo įvykiai. Tai daugiausia išmokė ir subrandino. Sustiprino mūsų šeimą.

Tęsiant mūsų kelionę, po tų trijų persileidimų nesisekė pastoti apie 1,5 metų. Pradėjom ieškoti priežasčių.

Ką siūlė gydytojai ?

Indrė: Darėme tyrimus Lietuvoje. Endokrinologiniai tyrimai nerodė jokių pakitimų. Mums sakė, kad biologiškai viskas yra gerai. Nebuvo aišku, kodėl nesusilaukiam. Ir tada supratom, kad siūlys dirbtinį apvaisinimą.

Ignas: Jautėmės be krypties, neaišku, koks gydymo planas, kokie bus tyrimai.

Kokios emocinės būsenos buvot?

Indrė: Man, kaip moteriai, buvo labai skaudu ir užtruko, kol susitaikiau. Patyriau nuosmukio momentų, atrodė, niekada neturėsime vaikų. Kilo mintis globoti vaikus, gal mano pašaukimas ne savo vaikus auginti. Ir tada „Artumoje“ perskaitėme mažą straipsniuką apie tai, kaip vienai porai pasisekė susilaukti vaikelio pasitelkus alternatyvų gydymą, vadinamą naprotechnologijomis. Pirmas įspūdis buvo, jog tai labai sudėtinga – tie žmonės turėjo važiuoti į Italiją, Lenkiją. Tačiau aplinkiniai ir artimieji mus labai palaikė ir drąsino. Pradėjome domėtis. Iš pradžių atrodė sudėtinga, nes tuo metu trūko informacijos, turėjom viską patys išsiaiškinti, susidėlioti. Mums labai padėjo per tai patys perėję Ulevičiai, kurie pasidalino savo patirtimi. Kreipėmės į Akvilę Esmantienę. Pradėjom mokytis vaisingumo pažinimo metodo (dar vadinamo Kreitono modeliu).

Tai kas yra tos naprotechnologijos? Nes pavadinimas toks paslaptingas.

Ignas: Taip, pavadinimas keistas. Bet esmė yra paieška priežasčių, kodėl esame nesveiki, ir žmogaus kaip visumos gydymas. Pats pavadinimas kilęs iš angliško „naprotechnology“ – natural procreation technology.

O kuo tai skiriasi nuo paprasto gydymo?

Ignas: Čia, Lietuvoje, buvo bandoma ieškoti priežasčių, bet liko jausmas, kad labai daug nesigilinama ir tiriamos atskiros organizmo dalys.

Indrė: Atrodo, kad kiekvienas tyrimas yra dėlionės dalis ir pats turi susidėlioti, kas su tavimi vyksta. O naprogydyme viskas vienoje vietoje.

Ignas: Naprogydymas man labai imponavo mintimi, kad sužinosime apie savo sveikatą. Net jei nepastosim.

Kiek užtruko tie važinėjimai į Lenkiją?

Indrė: Viskas su mokymais vyko apie 1,5 metų. Grynas važinėjimas (kas treji mėnesiai) užtruko metus.

Kaip jautėtės tame procese?

Indrė: Daug vilties. Pats gydymo metodas atrodė labai priimtinas vertybiškai. Žinojom, net jei nepastosim, nesiūlys dirbtinio apvaisinimo. „Napromedicos“ klinikoje jautėsi specialistų nuoširdus noras padėti. Žmogus tiriamas plačiai, įtraukiant ir gyvenseną, mitybą, tiriamos įvairios alergijos. Mūsų atveju tie dalykai, kur Lietuvoje nebuvo atkreipta dėmesio ar numota ranka, pasirodo turėjo įtakos.

Ignas: Šio gydymo rezultatai labai geri. Tai buvo pirmas susidūrimas su medikais, kurie mus priėmė ne kaip pacientus, o kaip žmonės. Nuostabą kėlė, kad taip gali būti. Ir važinėjimai Lenkiją buvo kaip smagios šeimos išvykos. Mums rado septynias priežastis, kurios turėjo įtakos vaisingumui. Akivaizdu, kad žmogus yra visuma, ir mūsų atveju nevaisingumui nebuvo vienos rimtos priežasties, o susidėjo iš keleto mažų dalių.

Dažnai poros, kurios bando ir negali susilaukti vaikų, išgyvena emocinį bangavimą, kai viltį keičia bejėgiškumas. Ar jums buvo taip?

Indrė: Mes iš anksto žinojome, koks bus procesas, koks gydymas, kiek turime laiko, jei po metų nepastosim, kokios bus alternatyvos. Gal dėl to nebuvo ryškaus emocinio bangavimo.

Ignas: Šioje kelionėje meldėmės, kad nebandytume įsivaizduoti esantys savo gyvenimo kūrėjai ir organizuotojai. Kai suvoki, kad gyvybės atėjimas yra Dievo valia, lengviau priimti gyvenime vykstančius įvykius. Ir, aišku, labai padėjo, kad tiksliai žinojom, kas bus toliau, ko laukti, tikėtis.

Indrė: Tik stebint, kaip eina laikas ir tie gydymo metai senka, darėsi neramu. Sunku buvo, kai baigėsi metai. Mums buvo likęs paskutinis susitikimas, ir tada jau reikėtų keisti gydymo planą.

Ignas: To mums ir užteko (juokiasi abudu). Pastojom po mėnesio ir atvažiavom jau su gerom naujienom.

Kaip paveikė šis gydymosi etapas jus kaip porą?

Ignas: Labai gerai.

Indrė: Tai buvo mūsų bendra dvasinė kelionė, tobulėjimas kartu. Tai atrodė kaip kliūčių ruožas, kuris skatino susitelkti vienas į kitą ir, svarbiausia, į Aukščiausiąjį.

Ignas: Jei Dievas neduoda vaikų, tai tikėtina, jog ne šiaip sau. Klausėme, kam jis mus ruošia ir kam mes nepasiruošę. Pradėjome gyvenimą vertinti visai kitaip. Jei būtume susilaukę iš karto vaikų, nebūtume pažinę vienas kito, nebūtume ruošęsi gimdymui ir santykiai nebūtų tokie, kokie yra dabar. Jei atsukčiau laiką atgal, nieko nekeisčiau. Visos tos baisiausios situacijos, persileidimai, ligoninės dabar atrodo kaip geriausios pamokos ir kaip galimybės dar labiau suartėti ir vertinti gyvenimą. Vienas kitą giliau supratome.

Kaip praėjo nėštumas?

Ignas: Buvo iššūkis pastoti, antras – išnešioti, o trečiasis, dar didesnis iššūkis – gimdyti.

Indrė: Prisimenu, kai kiekvieną kartą apsilankius pas gydytoją išgirsdavom, jog viskas gerai (po buvusios patirties), tai tikrai kėlė nuostabą. Kartu viduje buvo ir daugiau pasitikėjimo, tuo, kas vyksta, ir vienas kitu, ir Dievu.

Ignas: Net jei ir nebūtų gerai, būtume priėmę kaip dar vieną gyvenimo pamoką. Kaip Dievulis duos, taip ir bus, taip ir priimsim.

Indre, koks jausmas savyje nešioti naują gyvybę?

Indrė: Moters pašaukimas yra gimdyti. Tai priėmiau natūraliai ir džiaugsmingai. Kiekvieną dieną atsikeldavau ir dėkodavau už šią dovaną.

Ignas: Ir visi fiziniai nepatogumai nukeliauja net ne į antrą, bet į trečią planą.

Gimdymui ruošėtės? Laukėte?

Ignas: Tikrai ruošėmės. Skaitėme, aiškinomės.

Indrė: Nėštumo pabaigoje pajutau, kad per vėlai pradėjom ruoštis. Laikas labai greitai bėgo, o apie gimdymą juk galvoji nuo pradžios. Atrodė, gana teigiamomis mintimis gyventi, ir viskas bus paprastai. Rinkomės gimdymo namus, kur jautėmės savi, kur aplinka buvo pažįstama.

Kokio pasiruošimo trūko?

Indrė: Trūko mokymosi dviese ir psichologinio pasiruošimo. Nes gimdymo etapai aiškesni, maždaug įsivaizduoji, kaip vyksta gimdymas, bet psichologinio pasiruošimo turėjom mažiau. Ir pagimdžius pajutau, kad jo trūko.

Ignas: Net sakyčiau, kad nuo nėštumo vidurio ar anksčiau yra gerai lankytis paskaitose. Gal net būtų gerai išlankyti ciklą paskaitų, kad ta medžiaga susigulėtų, susidėliotų į „stalčiukus“.

Krikščioniškųjų gimdymo namų klientai labai džiaugiasi, jog gimdymo namuose vyksta vakariniai kursais šeimoms.

Indrė: Taip, labai svarbu vyro įtraukimas, kad tai būtų šeimos pasiruošimas. Mes vakarais bandydavome patys išsiaiškinti gautą medžiagą apie nėštumą ir gimdymą. Kiek patys sugebėjome, tiek ruošėmės.

O koks buvo gimdymo patyrimas?

Indrė: Iš pradžių buvau gerai nusiteikusi. Vyras padėjo iškęsti skausmą. Pabaigoje nepavyko pačiai pagimdyti, buvo streso lavina, kai supratau, kad jau ne nuo manęs priklauso situacija.

Ignas: Gimdymas buvo labai sunkus, bet mes labai džiaugiamės. Nors norėjosi pagimdyti natūraliai, tačiau nepavykus buvo padaryta Cezario pjūvio operacija. Tačiau mane tai parodaksaliai išlaisvino – suprantau, kad bet kada visko galiu netekti, ir kai finale viską gavau, jaučiausi ypač apdovanotas. Aš iš pradžių nelabai norėjau dalyvauti gimdyme, prisiskaitęs visokių forumų, nuomonių. Dabar galiu pasakyti, kad tikrai svarbu dalyvauti. Ir nelinkėčiau palikti savo moterį vieną šiame procese.

Iš tiesų nustebino mums padėję specialistai. Bandžiau įsivaizduoti save tų žmonių vietoje – ateini į darbą ir vietoje rytinės kavos toks gimdymas kaip mūsų. Ir taip visą parą – išbūti, palaikyti. Patyrėm daug meilės ir rūpesčio, jie kartu išgyveno ir buvo su mumis. Čia daugiau nei darbas ir net ne gyvenimo būdas, o misija. Esame be galo dėkingi visam Krikščioniškų gimdymo namų personalui, kuris daugiau nei parą, galima sakyti, kartu gimdė. Man jie yra tikras meilės darbui ir žmogui pavyzdys.

Ar tiesa, kad net sunkus gimdymas, gali būti graži ir prasminga patirtis, jei yra ryšys su žmonėmis?

Ignas: Taip, ir svarbu, kaip priimi tą meilę. Gali visada rasti priekabių, kad ne taip padarė, ne taip pažiūrėjo. Tačiau geriausia susitelkti vienam į kitą. Antraip iš gimdymo atsiminsite ne vienas kito akis, bet kaip atnešė kažkokį ne tą „batoną“ ar ne tokių sulčių. Svarbu, kaip pats išlieki žmogumi, kaip žmogus – žmogui. Svarbu įsisąmoninti, kas tuo metu yra svarbiausia, ir į tai koncentruotis.

Kelionė nukeliauta. Prasideda jūsų naujas šeimos etapas. Kaip jums sekasi dabar?

Ignas: Kiekvieną rytą atsikeli ir diena prasminga net nieko nepadarius!

Indrė: Aišku, susiduriam su tuo, kad buvom įpratę dėlioti dieną kaip mes norim. Dabar mokaisi priimti, jog gali susiplanuoti savo laiką, tačiau didelė tikimybė, kad gali taip nepavykti.

Ignas: Gimdymas mums patvirtino, kad, būdamas vienas iš sudėtingiausių gyvenimo įvykių, buvo ir pats geriausias. Dabar turime naują išbandymų mokyklą, ir ji pati geriausia. Mokomės suvokti, kad nesame patys svarbiausi. Tai gera egoizmo mažinimo patirtis.

Ko palinkėtumėt ar pasakytumėt kitoms poroms, kurios yra panašioje kelionėje?

Ignas: Be tikėjimo kelio, neįsivaizduoju, kaip būtume perėję.

Indrė: Labai svarbu, kad tai būtų poros kelias. Tada viskas apsiverčia ir susidėlioja. Vaikas negali būti gyvenimo tikslas, antraip viskas bus sudėtinga. Tačiau kai tai yra bendras poros kelias, kurio tikslą galia parodyti tik Dievas, žymiai lengviau priimti duotą patyrimą.

Ignas: Svarbu, kaip tą kelionę eini ir ar išlieki atviru žmogumi.

Ačiū Indrei ir Ignui už arbatą ir obuolių pyragą, už prasmingą patirtį ir Emanueliui, kuris mamą pasišaukė tik baigus mums kalbėtis. Gražaus Jums augimo!

Šaltinis bernardinai.lt