Pasakoja Justyna Volodko.

Pusantrų metų, kurie išsitrynė iš atminties

Kai susituokėme, man buvo 22-eji, vyrui 27-eri. Norėjome metus pagyventi tik sau, o jau tada pradėti galvoti apie vaikučius. Abu su vyru esame tikintys, iki santuokos negyvenome bendro gyvenimo, tad tikėjome, kad Dievas tikrai laimins mūsų santuoką ir viskas bus sklandu. Nuo pat pradžių abu norėjome gausios šeimos, gal 4 vaikų. Tebenorime ir iki šiol.

Kai pradėjome planuoti vaikelį, po pusės metų pasidarė neramu, kodėl nepavyksta. Tada panikos dar nebuvo, nes sakoma, kad ir metus nepastoti nesisaugant yra normalu. Apie natūralų šeimos planavimą žinojau daug, galėjau išsiskaičiuoti vaisingas dienas, nes mano ciklas buvo reguliarus. Tačiau kažkodėl vaikutis pas mus neskubėjo. Tokio laukimo ir nusivylimo nuotaikomis praėjo pusantrų metų. Tas laikas tarsi išsitrynė iš atminties, nes noras susilaukti vaikų buvo užvaldęs visą protą, apie tai galvodavau nuolat, tai buvo tarsi apsėdimas.

Skaudu buvo žiūrėti į nėščias moteris, į vaikus vežimėliuose, galvojau, kodėl mums taip nenutinka?  Tai patys juodžiausi mūsų gyvenimo metai, sunku buvo bet ką daryti, net ir intymumo akimirkomis galvodavau: ar pastosiu? Dabar suvokiu, kad tokia būsena yra nenormali. Tai kaip liga, labai sunku psichologiškai.

O po pusantrų metų kažkas viduje tarsi perdegė. Skausmas dingo kažkur, nebekilo klausimų, kodėl taip nutiko mums, kodėl kiti, kurie vaikus palieka kūdikių namuose, susilaukia dešimt, o mes negalime susilaukti ir vieno? Nustojome galvoti, kad Dievas elgiasi neteisingai. Dabar esu net dėkinga tam juodžiausiam gyvenimo etapui už tai, kad jis atvedė mus ten, kur ir turėjome atsidurti.

Ligų paieškos

Kadangi nuo aplinkinių neslėpėme, kad norime susilaukti vaikučio, bet mums nepavyksta, visi mus palaikė.

Pusseserė vis ragino nueiti išsitirti sveikatą, galbūt yra kokių nors medicininių nevaisingumo priežasčių.

Prasidėjo tyrimų maratonas. Gydytojai sakė, kad vyro sveikata gera, o man rado šiokių tokių „kabliukų“, kurie galėtų trukdyti pastoti. Skyrė antibiotikų, o kitokio gydymo kaip ir nebuvo. Privačios klinikos gydytoja pasiūlė pagalvoti apie dirbtinį apvaisinimą arba inseminaciją. Bet mums dirbtinio apvaisinimo būdas netiko dėl etinių dalykų.

Netrukus išvykome į Lenkiją, į dviejų savaičių rekolekcijas. Ten iš vienos šeimos ir išgirdome apie naują technologiją, kuri padeda susilaukti vaikų. Iš pradžių man tai nekėlė pasitikėjimo. Galvojau, vėl kažkokios dirbtinės technologijos? Bet pora tvirtino, kad naprotechnologija yra visai kas kita, ne dirbtinis apvaisinimas, ir jie patys tokiu būdu susilaukė vaikelio.

Grįžę iš rekolekcijų, ėmėme internete ieškoti informacijos, kas ta naprotechnologija.

Visą straipsnį skaitykite Mamos žurnalas svetainėje.